Link kaimo turizmo sodybos patraukėme penktadienį po pietų. Visiems pavyko atsilaisvinti anksčiau, todėl galėjome sau leisti tokį malonumą nuvykti laiku. Prisipažinsiu, kad anksčiau apie vakarėlius kaimo turizmo sodybose turėjau susidariusi blogą nuomonę. Ta nuomonė buvo bloga ne tik todėl, kad kritiška, bet ir bloga, nes neteisinga. Kažkas tarsi apsėdo, ir man atrodydavo, jog tai tokios vietos, kur vyksta patys blogiausi vakarėliai. Bet po šio – viskas pasikeitė.

Kodėl anksčiau nepatiko

Pirmas kartas, kada kažką švenčiau kaimo turizmo sodyboje, buvo tada, kai man suėjo 18 metų. Atrodė – juk tokia proga, reikia būtinai ją deramai atšvęsti. Todėl su klasiokais ten išsinuomojome visą sodybą, su pirtimi, ir ėmėmės puikių darbų. Pirkome gėrimus, maistą. Tačiau vakarėlio metu mano planai žlugo, nes tas, kurį buvau išsirinkusi kaip simpatiją, šokdino kitą. Tad pirmas šventimas kaimo sodyboje labai prailgo. Rūkiau, sėdėjau ant laiptų, naktį kažkaip net neliko kambario, kuriame būčiau galėjusi miegoti. Norėjosi verkti ir greičiau iš ten pabėgti. O ir žmonės nebuvo tokie, su kuriais labiausiai norėjau leisti laiką.

Kiti keli kartai vyko jau vėliau. Studijų metu susidėjau su gerokai vyresnėmis draugėmis. O šios – su gerokai vyresniais vyrais. Todėl darydavo gimtadienius kone pagal tėvų papročius – kai prisiperki visko ir išsitremti save toli toli nuo civilizacijos į kokią nors sodybą. Niekada negalėjau pakęsti tokių švenčių. Atrodydavo, išveža mane kuo toliau, kad negalėčiau pasprukti. Atsisakyti irgi neidavo – su keliomis iš jų gyvenau, todėl net jokio melo susigalvot negalėdavau. Reikėdavo važiuoti, ir viskas. Nuo tų laikų kaimo turizmas man ir asocijuodavosi su kažkokia tremtimi. Kai nuobodūs vakarėliai vykdavo mieste – paprasčiausiai išeidavau, kada norėdavau. Kaimo turizmo sodybose to padaryti niekaip nebūčiau galėjusi.

Kas dabar kitaip

Bet, kaip sakiau, šis tas pasikeitė. Daug kas pasikeitė. Dabar viskas yra kitaip, dabar daug geriau. Pakako nuvažiuoti į šį gimtadienį su draugais, kuriuos iš tikro mėgstu. Pamačiau, kad tai yra nuostabu – būti toli nuo visų tik su pačiais geriausiais. Tarsi kažkoks tobulas pasaulis. Man tai taip patiko, kad supratau, jog net ir savo gimtadienį surengsiu panašioje aplinkoje. Kurią vėliau bus galima prisiminti. Tik padarysiu gal kažkur arčiau miesto – juk ir tokių sodybų galima rasti. Nes norėčiau kažkaip lengviau, reikalui esant, paskui grįžti, o ir nuvažiuoti. Juk kam mokėti už kurą, važiuojant kažkur toli.